peripatètikai (gr. peripatētikos – linkęs pasivaikščioti aplink), senovės graikų filosofijos mokykla. 335 prieš Kristų Likėjuje įkūrė Aristotelis. Gyvavo 4 amžiuje prieš Kristų–4 amžiuje po Kristaus. Svarbiausi atstovai: Teofrastas, Eudemas, Stratonas, Likonas, Dikajarchas Mesenietis, Aristoksenas Tarentietis, Andronikas Rodietis (1 amžius prieš Kristų), Sotionas Aleksandrietis (2 amžius), Aleksandras Afrodisijietis (2 amžiaus pabaiga–3 amžiaus pradžia), Temistijas (4 amžius). Mokyklos vadovai vadinti scholarchais. Peripatetikai nagrinėjo ir komentavo Aristotelio raštus, remdamiesi jais tyrinėjo matematikos, astronomijos, fizikos, muzikos, istorijos, geografijos, politikos problemas. Kūrė žinių sisteminimo metodus. Vieni labiau išryškino Aristotelio filosofinės sistemos idealistinius, platoniškuosius elementus, pavyzdžiui, Eudemas pabrėžė Dievo ir proto transcendentiškumą. Kiti atstovai plėtojo Aristotelio filosofijos materialistinę interpretaciją: Stratonas neigė nematerialių transcendentinių dalykų egzistavimą – nėra formų anapus medžiagos, Dievo anapus gamtos ir proto anapus suvokimo galios. 3–2 amžiuje prieš Kristų daugelis Aristotelio veikalų buvo dingę, šis laikotarpis žymi peripatetikų nuosmukį: daugiausia nagrinėti populiarūs etikos klausimai, rašytos biografijos. 1 amžiuje prieš Kristų Aristotelio veikalai atgabenti į Romą, kur juos sutvarkė ir išleido Andronikas Rodietis. Peripatetikų mokykla atgijo, Aristotelio idėjos buvo ne tik komentuojamos, bet ir papildomos. Aleksandras Afrodisijietis interpretavo Aristotelio filosofiją natūralistiškai. Jis atmetė aktyviojo proto egzistavimą ir tik pasyvųjį protą (vadino jį materialiu) laikė įgimta žmogaus savybe, kūno forma, kuri miršta kartu su kūnu. Temistijas pasyvųjį protą laikė savarankiška, nuo medžiagos nepriklausoma substancija, nepavaldžia fiziniam irimui. Peripatetikai turėjo įtakos platonikams, stoikams, neoplatonikams.