skepticizmas (gr. skeptikos – stebintis, tyrinėjantis), skeptikų filosofija, filosofinė nuostata, paremta įsitikinimu, kad neįmanomas patikimas ar apskritai joks pažinimas.
Skepticizmo bruožai
Būdinga metodiškas abejojimas juslių patikimumu, žmogaus proto galia ir pasaulio pažinumu, taip pat dogminių nuostatų kritika, atsisakymas turėti aiškias pažiūras ar nuomonę visais ar tam tikrais klausimais. Skepticizmo terminu taip pat vadinama antikoje susiformavusi filosofijos kryptis ir mokykla (ar kelios panašios mokyklos) bei skeptiškai orientuotos vėlesnių laikotarpių filosofijos kryptys.
Skepticizmo atmainos
Kaip filosofinė nuostata skepticizmas gali būti saikingasis arba radikalusis. Saikingasis skepticizmas nubrėžia pažinimo ribas, atmesdamas perdėtus siekius pažinti pasaulį arba patikimai pagrįsti įgytą pažinimą. Radikalusis skepticizmas visiškai neigia galimybę pažinti tikrovę ir pagrįsti pažinimą. Skepticizmas gali būti teorinis, kai bandoma neigti teorinio pažinimo ir jo pagrindimo galimybę (nors įgytos žinios laikomos patikimomis vadovautis gyvenime), ir praktinis, kai abejojama net praktiniu žinių ir sveiko proto nuostatų patikimumu, ne tik žmogaus mąstymu, bet ir kūno juslėmis bei nusistovėjusia žmonių elgesio praktika. Skepticizmas gali būti dalinis, kai abejojama tik tam tikros pažinimo srities (pavyzdžiui, kurio nors mokslo) ar pasaulėžiūros (religinės, mokslinės ir pan.) teisėtumu ir patikimumu, ir absoliutusis, kai metodiškai abejojama visų pažinimo sričių, dvasinių veiklų, pasaulėžiūrų ir kasdienio elgesio taisyklių verte, teisėtumu ir patikimumu. Kai kurie skeptikai vengdami, kad radikalus negatyvumas nevirstų dogmatizmu, atsisako griežtai atmesti ne tik pažinimo galimybę, bet ir jo negalimybę.