universãlijos (lot. universalia), vidurinių amžių filosofijos terminas, apibūdinantis bendrąsias sąvokas, gimines, rūšis. Universalijų samprata siejama su senovės graikų filosofijos bendrųjų sąvokų koncepcija, kuri formavosi dviem kryptimis: nominalizmo ir realizmo. Nominalistai rėmėsi Demokrito ir ikisokratikų mokymu, nedarė takoskyros tarp intelektinio ir juslinio pažinimo. Jiems bendrosios sąvokos tebuvo vardai, t. y. realių daiktų ženklai. Realistinė kryptis siejama su Platono mokymu, teigiančiu, kad jausmai ir intelektas yra atskirti, bendrosios sąvokos egzistuoja realiai ir nepriklauso nuo juslinio pasaulio. Viduriniais amžiais iš Porfirijo perėmę Aristotelio mokymą apie bendrąsias sąvokas, kaip giminių ir rūšių egzistavimo tikrovėje sampratą, scholastai ginčijosi dėl jų ontologinio statuso ir vaidmens intelekte. Buvo manoma, kad universalijos egzistuoja ne tik tikrovėje, bet ir už jos ribų, universalijos buvo susietos su dieviškuoju intelektu. Diskusijas dėl universalijų sustiprino mąstymo santykio su būtimi klausimas. 12 amžiuje P. Abelardas universalijas aiškino pasitelkęs gramatiką, logiką ir metafiziką, iškėlė svarbią problemą, išreikštą klausimu: ar žodis rožė turės prasmę, jei pasaulyje nebeliks nė vienos rožės? Atsakymas parodytų, ar universalijos yra mąstymo objektai, ar jos egzistuoja pačioje tikrovėje. P. Abelardo pozicija atstovavo nuosaikiajam nominalizmui (konceptualizmui). 13 amžiuje Tomas Akvinietis universalijas traktavo trejopai: kaip intelekto nuo materijos abstrahuotas formas, kaip formas Dievo intelekte ir kaip formas, kurios yra intelektinių substancijų esmė (nuosaikusis realizmas). Universalijų teorijoje išskiriami trys svarbiausi lygmenys: ontinis, gnoseologinis ir loginis. Ontiniame lygmenyje tiriama universalijų prigimtis ir jų santykis su atskirybėmis, gnoseologiniame – mąstymo santykis su būtimi, loginiame – universalijų požymiai: amžinumas, nematerialumas, predikabilumas ir kita. 20–21 amžiuje universalijų problemos aktualios kalbos filosofijoje, matematikoje, logikoje.