anòmija (gr. anomia – įstatymo pažeidimas), socialinis reiškinys, rodantis visuomeninių ryšių susilpnėjimą, visuomenės nustatytų taisyklių reguliuojamo poveikio stoką dėl visiškai ar iš dalies sunykusių dorovės, elgesio normų, tradicinės tautinės kultūros formų. Anomija sukelia žmogaus socialinę ir psichinę dezorientaciją, menkavertiškumą, nusivylimą, apatiją, skatina savižudybes, alkoholizmą, narkomaniją, nusikalstamumą ir kita. Pirmasis anomijos terminą, tyrinėdamas savižudybes, 19 amžiaus pabaigoje pavartojo prancūzų sociologas É. Durkheimas. Tam tikri savižudybių tipai susiję su anomija. Individo poreikių ir galimybių juos patenkinti neatitikimas lemia savižudybę. Poreikius gali tinkamai formuoti tik visuomeninės normos, moraliniu autoritetu pagrįstos socialinės taisyklės. Ypač padidėjęs savižudybių skaičius rodo, kad visuomeninių normų sistema sutrikusi, jos poveikis individams susilpnėjęs. Palankias sąlygas anomijai sudaro spartūs socialiniai pokyčiai, skirtinga žmonių socialinė padėtis. 20 amžiaus viduryje anomijos teoriją išplėtojęs Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas R. Mertonas teigė, kad anomija atspindi objektyvią socialinės struktūros prieštarą: tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą. Visuomenė sukuria prielaidas, nurodo teisėtus būdus tikslui siekti, tačiau ekonominių išteklių pasiskirstymas palankiausias galimybes suteikia privilegijuotoms visuomenės grupėms ir sluoksniams. Negalėdamas pasiekti tikslo teisėtai individas gali pasirinkti alternatyvius (neteisėtus) būdus. Anomijos sąvoka vartojama tyrinėjant visuomenės krizes.