empirizmas (gr. empeiria – patyrimas), filosofijos doktrina, kuri juslinį patyrimą laiko vieninteliu pažinimo šaltiniu ir neigia egzistuojant a priori sprendinius. Empirizmo kryptys – kritinis, konstruktyvusis, pozityvistinis, neopozityvistinis empirizmas ir kitos. Empirizmas susiformavo 18 amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje. Atstovai – F. Baconas, T. Hobbesas, D. Hume’as ir kiti. Jie teigė, kad realūs yra tik objektai bei fenomenai, kuriuos galima pažinti ir teisingai protaujant gauti induktyvias išvadas. J. S. Millis empirinio pažinimo metodu laikė indukciją (apibendrinimą). J. Locke’as tyrinėjo žmogaus mąstymą ir suteikė empirizmui psichologinį bei episteminį pobūdį. Empirizmą aptarė I. Kantas knygoje Grynojo proto kritika (Kritik der reinen Vernunft 1781). Empiristai filosofiškai pagrindė individo svarbą teisėje ir valstybėje, jų teorija turėjo įtakos gamtos mokslų plėtotei, eksperimentinio metodo susiformavimui.