epistemològija (gr. epistēmē – pažinimas + logos – mokslas), gnoseologija (gr. gnōsis – pažinimas + logos –mokslas), pažinimo teorija, filosofijos šaka, nagrinėjanti žinojimo ir pažinimo prigimties, kilmės, struktūros ir ribų problemas. Pagal žinojimo sampratą skiriama normatyvinė ir aprašomoji epistemologija. Normatyvinė epistemologija pagrįsta vertybine žinojimo samprata, kuri žinojimą apibrėžia kaip tam tikrą pažintinę kokybę įgijusius žmogaus įsitikinimus (pvz., žinojimas – tai pagrįstas teisingas įsitikinimas). Atsižvelgiant į požiūrį, nusakantį, kaip įsitikinimai šią kokybę įgyja, normatyvinė epistemologija skiriama į fundamentistinę ir koherentistinę. Fundamentistinė epistemologija pagrįstu laiko tokį įsitikinimą, kuris yra arba akivaizdžiai teisingas, arba logiškai išvestas iš pamatinių (lot. fundamentum), akivaizdžiai teisingų įsitikinimų. Dėl šių įsitikinimų kilmės esama skirtingų nuomonių: empirizmo atstovai mano, kad pamatiniai įsitikinimai gaunami juslėmis, racionalizmo atstovai – kad jų šaltinis yra racionali intuicija. Kitaip nei fundamentizmas, koherentizmas neigia pamatinių akivaizdžių įsitikinimų egzistavimą. Jo atstovų (O. Neurathas, W. Sellarsas, K. Lehreris, L. BonJouras) požiūriu, kiekvieno įsitikinimo atžvilgiu galima kelti jo pagrįstumo klausimą, o tai veda į begalinį regresą. Šio išvengti įmanoma tik teigiant, kad įsitikinimų pagrindimas yra rato formos: įsitikinimą A pagrindžia įsitikinimas B, šį – įsitikinimas C ir t. t., kol pasiekiamas įsitikinimas, kurį pagrindžia įsitikinimas A ir ankstesni pagrindimo grandinės nariai. Įsitikinimų pagrindimas yra ne hierarchiškas, o holistiškas; jie susiję tarpusavio įvairiais ryšiais ir abipusiškai palaiko vieni kitus. Įsitikinimo pagrįstumas yra savybė, išplaukianti iš jo derėjimo (angl. cohere) su egzistuojančia įsitikinimų sistema. Koherentizmo atstovai neturi vieningos nuomonės, ką reiškia įsitikinimų darna – ar tai loginis neprieštaringumas (O. Neurathas), ar greta loginės darnos būtini ir kitokie (aiškinantieji, deterministiniai, tikimybiniai) įsitikinimų ryšiai (W. Sellarsas, K. Lehreris, L. BonJouras). Šioms pozicijoms alternatyvaus požiūrio laikosi probabilistinė epistemologija (R. Carnapas, R. Jeffrey), pabrėžianti, kad subjekto įsitikinimas teiginio teisingumu nėra dvireikšmės logikos dalykas. Tarp stipriausio įsitikinimo ir netikėjimo yra tarpiniai įsitikinimo laipsniai. Įsitikinimas pagrįstas tuomet, jei subjektas jam priskiria adekvačią tikimybę – tokią, kuri atitinka tikimybių teorijos aksiomas. Gaunant naujus duomenis apie įsitikinimo objektą, jo stiprumo laipsnis turi keistis pagal taisyklę, kurią nusako Bayeso teorema (dėl jos svarbos probabilistinė epistemologija dar vadinama bejesizmu). Fundamentizmui, koherentizmui ir probabilizmui būdingas bendras internalistinis požiūris, kad pagrindimas turi būti pačiam pažinimo subjektui prieinamas veiksmas – priežastys arba pagrindai, leidžiantys įsitikinimą pripažinti pagrįstu, yra vidiniai. Priešingas, eksternalistinis, požiūris teigia, kad įsitikinimas gali būti pagrįstas nepaisant to, ar pats subjektas gali nurodyti jo pagrindus – pvz., įsitikinimas, kad stačiojo trikampio statinių ilgių kvadratų suma lygi įžambinės ilgio kvadratui, yra pagrįstas, net jei subjektas ir neprisimena šios teoremos įrodymo. Labiausiai išplėtota eksternalizmo forma yra reliabilizmas (A. I. Goldmanas, F. Dretske), teigiantis, kad įsitikinimas pagrįstas tada ir tik tada, jei jis yra patikimų (angl. reliable) kognityvinių procesų rezultatas. Pažinimo procesų ir šaltinių patikimumo nustatymas esąs epistemologijos pagrindinis uždavinys, kurį sprendžiant ji galinti užimti trečiojo asmens perspektyvą ir remtis specialiųjų mokslų (pvz., kognityvinės psichologijos) tyrinėjimų rezultatais. Internalizmo atstovai prieštarauja tokiai pozicijai nurodydami, kad kol teiginio pagrįstumas netampa prieinamas tyrinėtojui, t. y. pirmojo asmens perspektyvai, jis lieka hipotetinis ir nepatikimas.
Aprašomajai epistemologijai atstovauja natūralizmas (W. V. O. Quine’as, S. Stichas, R. M. Rorty), žinojimo tyrinėjimus siejantis su mokslo istorija, mokslo ir žinių sociologija bei kognityvine psichologija. Savo tikslu natūralizmas laiko ne žinojimo sąvokos išryškinimą ar pažinimo apskritai normų nustatymą, o patarimų mokslininkui praktikui formulavimą. Epistemologija suvokiama kaip atskirų specialiųjų mokslų teorija. Ar ji iš tikrųjų gali išsiversti be normatyvinės žinojimo sampratos – neišspręsta natūralizmo metodologinė problema.