(gr. phileō – myliu, mėgstu + sophia – išmintis), žmogaus sąmoningo buvimo pasaulyje forma, grindžiama pastangomis pagilinti prasmės išgyvenimą, apmąstant būtį, mąstymą bei žmogaus veiklos formas. Filosofijos samprata nevienareikšmiška: ji yra istoriškai kintanti ir įvairių filosofijos mokyklų bei doktrinų skirtingai traktuojama. Istoriškai susiklostė dvi filosofijos šakos: Vakarų filosofija ir Rytų filosofija.
Vakarų filosofija
Senovės graikų filosofija yra pirmasis Vakarų filosofijos istorijos etapas. 7–6 amžių prieš Kristų sandūra vadinama 7 išminčių epocha. Įvairiuose šaltiniuose nurodomi skirtingi išminčių vardai, dažniausiai minimi Biantas, Pitakas, Solonas ir Talis Miletietis; pastarasis laikomas pirmuoju filosofu. Anot Aristotelio, bandžiusio rekonstruoti ankstyvąjį filosofijos raidos etapą, Talis Miletietis pirmasis iškėlė klausimą apie galutinį tikrovės pradą (archė). Motyvas, vertęs jį kelti šį klausimą, nėra aiškus. Aristotelis tokiu motyvu laiko nuostabą. Anot jo, žmogų stebina tai, su kuo jis tiesiogiai susiduria savo aplinkoje, vėliau imama stebėtis ir klausti apie galutines visa ko priežastis bei pradus ir filosofuoti. 6–5 amžiuje prieš Kristų gyvenusius filosofus labiausiai stebino pasaulio vienovė ir darna (kosmos). Nuostabą jie išreiškė klausimu apie tikrovės pagrindą sudarantį pradą. Talis Miletietis juo laikė vandenį, Anaksimandras Miletietis – apeironą, Anaksimenas Miletietis – orą. Empedoklio manymu, pasaulis sudarytas iš 4 pradų – žemės, vandens, oro ir ugnies.