helenzmas (gr. Hellēn – graikas; graikiškas), senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių (Persijos, Egipto, Pergamo, Ponto, Baktrijos, Partų karalystės ir kitų) istorijos ir kultūros laikotarpis (323–30 pr. Kr.). Prasidėjo Aleksandrui Makedoniečiui pajungus Achaimenidų valdomą Persiją, baigėsi žlugus paskutinei helenistinei valstybei – Ptolemajų valdomam Egiptui.
Helenizmo terminas
Helenizmo terminą pirmasis 1836 pavartojo vokiečių mokslininkas J. G. Droysenas. Jis nurodė, kad šio laikotarpio pagrindinis bruožas – graikų kultūros sklaida ir sąveika su Aleksandro Makedoniečio užkariautų Rytų kraštų kultūra.
Helenistinės valstybės
Graikų kultūra daugiausia plito naujuose, dažniausiai Aleksandro Makedoniečio įkurtuose miestuose (Plutarcho teigimu, jų įkūrė apie 70). Graikų ir makedonų bei Rytų šalių tautų ūkinė, politinė, socialinė ir kultūrinė sąveika po Aleksandro Makedoniečio mirties (323 pr. Kr.) vyko suirusios jo imperijos vietoje susikūrusiose helenistinėse valstybėse.
Žymiausios helenistinės valstybės buvo Seleukidų imperija Vakarų Azijoje (312–64 pr. Kr.), Antigonidų valdoma Makedonija ir Graikija (306–168 pr. Kr.), Ptolemajų – Egiptas (305–30 pr. Kr.) bei Atalidų – Pergamas Mažojoje Azijoje (283–133 pr. Kr.). Jose paplito bendrinė graikų kalba koinė, graikų valstybės ir teisės, papročių ir kultūros normos. Ūkio centrams iš Graikijos pamažu keliantis į Rytus čia sparčiai plėtojosi prekyba (pradėta intensyviai prekiauti su kraštais, esančiais į šiaurę nuo Kaspijos jūros, pietuose – su Etiopija bei Sudanu, Viduržemio jūros regiono vakarinėmis sritimis, rytuose – su Indija ir Kinija), amatai.