Kapitalizmas

A B D E F G H I K M N P R S T U V
kapitalizmassocialinė ekonominė sistema, pagrįsta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu. Kapitalizme dauguma prekių ir paslaugų sukuriama privačiose įmonėse, o pelnas daugiausia pasiskirsto per veiklą rinkoje. Kapitalizmo terminą 19 a. viduryje išpopuliarino K. Marxas, vienas žymesnių kapitalizmo tyrėjų ir jį neigiančios – komunistinės – sistemos teorijos kūrėjų.
Kapitalizmo ištakos glūdi nuo seno tarp bendruomenių vykusiuose mainuose, bet ypač sparčiai jis radosi Europoje. Nenutrūkstama jo plėtotė pirmiausia siejama su 16–18 a. Anglijos tekstilės pramonės augimu. Plėtotę lėmė tai, ko nebuvo ankstesnėse ūkinėse sistemose: lėšos, gautos už produkcijos perteklių, likusį po vartojimo, panaudojamos ne ekonomiškai neproduktyviai veiklai (pvz., prabangai ar bažnyčių bei rūmų statybai), bet gamybai plėsti ir jai spartinti. Kapitalizmui atsirasti turėjo įtakos 16 amžiaus reformacijos įdiegta etika, tradicinę panieką gobšumui pakeitusi religijos sankcionuotu sunkaus darbo ir taupumo garbinimu. Klasikinio kapitalizmo ideologiją pagrindė anglų ekonomistas A. Smithas veikale Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas (Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations 1776). Pagal A. Smithą, kapitalistinis ūkis yra nevaldomas, ekonominiai sprendimai atsiranda sąveikaujant viena kitą ribojančioms rinkos jėgoms. Valstybės vaidmuo apsiriboja nuosavybės teisių ir ūkinių sutarčių apsauga. Po 1789–99 Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų buvo sparčiai naikinami senosios feodalinės santvarkos likučiai. Visą 19 a. Europoje vyko pramoninė revoliucija, dėl kurios labai pakito visuomenės ūkinė ir socialinė sudėtis. Gamyba buvo sutelkta didelėse specializuotose įmonėse (fabrikuose). 18 amžiaus amatininkai ir smulkieji prekybininkai neišnyko, bet ekonomiškai stipresnėse šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje) buvo nustumti į ūkinės veiklos pakraštį. Gamyboje pritaikius mechaninę jėgą darbininkų darbas tapo produktyvesnis; atpigo prekės, labai padidėjo visuomenės gerovės vidurkis. Iš Europos kapitalizmas plito po visą pasaulį ir tapo neginčijamai (iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos) vyraujančia ūkine ir socialine sistema. 19 a. kapitalizmo svarbiausi bruožai: laisvoji prekyba, atsiskaitymai, paremti aukso standartu, subalansuotas biudžetas ir minimali parama skurstantiesiems sluoksniams. 19 a. pabaigoje pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose išryškėjo bendrovių, kaip vyraujančios ūkinės veiklos formos, svarba. Daugėjo monopolijų ir trestų, galinčių kontroliuoti visą pramonės šaką. Visuomenė, naudodama valstybės galią, užkirto kelią tokioms tendencijoms, pradėta leisti antimonopolinius įstatymus. Riboto valstybės ir kitų institutų poveikio ūkiui racionalumą pagrindė besiplėtojantis ekonomikos mokslas (neoklasikai, institucionalizmas, Austrų mokykla, Lozanos mokykla).
20 a. kapitalizmo plėtrą pristabdė revoliucijos, karai ir ekonominė depresija. Po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje įvyko Spalio perversmas (1917), po kurio šalyje pradėtas kurti komunizmas. Mišri kapitalizmo ir valstybinio socializmo sistema plėtota Vokietijoje (nacionalsocializmas). Po Antrojo pasaulinio karo komunistinės ūkio sistemos pradėtos plėtoti Kinijoje ir Rytų Europoje.
Europos ir Šiaurės Amerikos pramoninės demokratijos šalyse kapitalizmas labiausiai pakito per 20 a. 4 dešimtmečio Didžiąją depresiją. Kitaip nei pranašavo K. Marxas, kapitalistinėse sistemose pasaulinė krizė nesukėlė pasaulinės revoliucijos. Demokratinės vyriausybės ėmė daryti įtaką ekonominiams procesams ir taisyti kapitalizmo sistemos ydas. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento F. D. Roosevelto administracija įgyvendino vadinamojo Naujojo kurso ekonominę programą ir pertvarkė šalies finansų sistemą, kad būtų galima išvengti tokio spekuliavimo, dėl kurio 1929 Niujorko vertybinių popierių biržoje krito akcijų kursas ir kilo 1929–33 pasaulinė ūkio krizė; ją dar pratęsė 1937–38 krizė, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Dėl sustiprėjusio darbininkų judėjimo pradėtos tobulinti socialinės saugos ir nedarbo draudimo sistemos.