kultūros filosòfija, filosofijos šaka, nagrinėjanti žmogiškąją kūrybą, jos formas, logiką, perimamumą ir istorinę sklaidą; bendroji kultūros teorija, tirianti žmogaus pasaulį kūrybos, erdvės ir laiko vizijų, tradicijos, modernybės, ritualo, simbolinės tvarkos ir kultūrinės logikos aspektais.
Apima filosofijos ir humanitarinių bei socialinių disciplinų (literatūros teorijos, semiotikos, antropologijos, kultūrologijos, sociologijos ir kitų) tarpdalykines sąsajas. Kultūros filosofija pradėjo formuotis 18 a. antroje pusėje, jai pradžią davė J. G. Herderio tautos dvasios, tautos sielos ir kultūros sąvokos. Jo istorijos filosofija iš esmės sutampa su kultūros filosofija. Jos raidai didelę įtaką turėjo filosofai romantikai F. Schlegelis, W. von Humboldtas, J. Grimmas ir W. Grimmas, kurie tyrinėjo literatūrą, filosofiją, muziką, folklorą, papročius ir kalbą. 18 a. pabaigoje didelę reikšmę turėjo kultūros ir civilizacijos sąvokų skyrimas, pirmasis tai padarė I. Kantas veikale Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu (Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltbürgerlicher Absicht 1785).