metafizika (gr. (ta) meta (ta) physika – tai, kas yra po fizikos), bendroji būties teorija; filosofinė disciplina, tirianti bendriausius būties bruožus. Terminas metafizika sudarytas dirbtinai: peripatetikų mokyklos vadovas Andronikas Rodietis 1 a. prieš Kristų tvarkydamas ir išleisdamas Aristotelio raštus, tas jo knygas, kuriose nagrinėjamos būties problemos, išdėstė po fizikos traktatų ir pavadino ta meta ta physica biblia – knygos po dalykų apie gamtą; metafizikos terminas paplito antikos ir vidurinių amžių filosofijoje.
Metafizikos disciplina Lietuvoje
Lietuvoje kaip filosofinė disciplina metafizika galėjo būti dėstoma nuo 16 a. pradžios Vilniaus dominikonų vienuolyno mokykloje. Vilniaus jėzuitų kolegijoje (filosofijos skyrius įsteigtas 1571) metafizikos paskaitos skaitytos 1574. Vilniaus universitete, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose ir vienuolynų mokyklose scholastinė metafizika dėstyta iki 18 a. vidurio, Vilniaus universiteto absolventai spausdino metafizikos tezes ir jas gynė filosofijos mokslo laipsniams įgyti. Nuo 18 a. vidurio, Šviečiamojo laikotarpio Lietuvoje ankstyvuoju tarpsniu, Vilniaus universitete ir mokyklose dėstyta naujųjų amžių metafizika – ontologija, kosmologija, psichologija, prigimtinė teologija. 19 a. pradžioje metafiziką dėstė A. Daugirdas. J. Sniadeckis kritikavo tuometinę metafiziką, taip pat I. Kanto siekį paversti metafiziką tikru mokslu. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos fakultete metafizika dėstyta neotomistiniu požiūriu (P. Kuraitis). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje metafizikos moderniąją problematiką plėtojo A. Šliogeris (Būtis ir pasaulis 1990 22006, Niekis ir esmas 2 t. 2005).