platonizmas, Platono idėjų raida senovės graikų ir vėlesnėje filosofijoje. Skiriamas ankstyvasis, vidurinis ir naujasis platonizmas. Ankstyvasis platonizmas (nuo Platono mirties 347 metais prieš Kristų iki maždaug 80 metų prieš Kristų) siejamas su Senosios ir Naujosios Platono akademijos veikla (akademija gyvavo ir vėliau). Šis laikotarpis nevienalytis: buvo bandoma esmingai modifikuoti autentišką Platono mokymą, taip pat vėl grįžti prie jo nuostatų. Vidurinio platonizmo (80 metai prieš Kristų–220 metai po Kristaus) laikotarpiu autentiški platonizmo elementai buvo eklektiškai jungiami su kitų filosofinių mokyklų, ypač peripatetikų, stoicizmo ir neopitagorizmo, elementais. Pradininkas Antiochas Askalonietis atmetė Naujosios akademijos skepticizmą ir probabilizmą. Kiti svarbūs atstovai, gyvenę Aleksandrijoje: Filonas Aleksandrietis (jungė platonizmo ir judaizmo elementus), Klemensas Aleksandrietis, Origenas. Naujasis platonizmas dar vadinamas neoplatonizmu. Platonizmo filosofinės tendencijos įvairiais pavidalais reiškėsi ankstyvųjų, mažiau – brandžiųjų ir vėlyvųjų vidurinių amžių, ypač ryškiai – Renesanso ir gerokai silpniau – moderniųjų laikų filosofijoje ir dvasinėje kultūroje. Šiuolaikinėje filosofijoje platonizmas nėra labai paplitęs, yra filosofinio natūralizmo, redukcionizmo, subjektyvizmo ir reliatyvizmo reikšminga alternatyva.