racionalizmas (pranc. rationalisme < lot. rationalis – protingas), filosofinė koncepcija, laikanti protą svarbiausiu pasaulio tvarkos principu ar pažinimo pagrindu ir šaltiniu. Racionalizmui yra būdinga nuostata, kad pasaulis yra racionaliai sutvarkyta visuma, kurios dalys siejasi logiškai būtinais ryšiais ir kurios struktūrą galima pažinti vien protu. Racionalistinė metafizika priešinga iracionalistinėms koncepcijoms (pavyzdžiui, A. Schopenhauerio metafiziniam voliuntarizmui), pasak kurių, tikrovė yra protui nepažinus, tarpusavyje nesusijusių, vienas nuo kito nepriklausomų fragmentų rinkinys. Racionalistinė pažinimo teorija dažniausiai priešpriešinama empirizmui, doktrinai, kuri teigia, kad visas pažinimas kyla iš juslinio patyrimo ir turi būti pagal jį vertinamas. Racionalizmo atstovai teigia, kad tikrasis žinojimas įgyjamas protu a priori, nepriklausomai nuo juslinio patyrimo. Juslinis patyrimas teikia tik miglotas ir nepatikimas žinias, o apriorinis pažinimas yra būtinas ir visuotinis, neturintis ir negalintis turėti jokių išimčių. Racionalizmui būdinga realistinis požiūris į sąvokų, kurių turinys viršija juslinį patyrimą, ir tikrovės santykį, taip pat į šių sąvokų tarpusavio loginius ryšius. Ši unikali fundamentalių sąvokų ir iš jų sudarytų teiginių aibė adekvačiai perteikia pasaulio prigimtį ir sudaro racionaliai pažinių ir būtinų tiesų sistemą. Tokių tiesų atpažinimas aiškinamas aiškumo ir ryškumo kriterijais, pats protas gali atpažinti tokias idėjas ir teiginius, todėl šios idėjos turi būti įgimtos. Pagrindines tiesas suvokiame kaip įrodymo nereikalaujančias aksiomas, iš kurių išvedamas visas kitas žinojimas. Racionalizmo atstovų manymu, ne tik logikoje ir matematikoje, bet ir etikoje ar metafizikoje esama esminių racionalių principų, kurių neįmanoma paneigti be prieštaravimo. Šiose srityse racionalistinė epistemologija yra priešinga skepticizmui. Iškeldamas pažintines proto galias racionalizmas menkina ne tik juslinio patyrimo, bet ir kitų žinojimo šaltinių – ezoterinio pažinimo, kylančio iš mistinės patirties ar religinio apreiškimo, institucinio autoriteto – reikšmę. Racionalizmas prieštarauja įvairioms iracionalizmo formoms, pabrėžiančioms biologinės, emocinės, pasąmoninės ar egzistencinės prigimties reiškinių ir procesų pažintinę reikšmę.
Racionalizmo šaknys glūdi senovės graikų filosofijoje. Pažintines proto galias pirmasis pabrėžė Pitagoras, teigęs, kad abstrakčių, vien protu pažįstamų matematinių santykių harmonija atspindi tikrovės prigimtį. Kraštutinis metafizinis racionalizmas būdingas Parmenidui, tvirtinusiam, kad mąstymas ir būtis sutampa, t. y. egzistuoja tik tai, kas gali būti mąstoma, o kas neegzistuoja yra prieštaringa ir nemąstoma. Šias nuostatas perėmė ir Platonas, savo pažinimo teorijoje laikydamas juslinį pažinimą neteikiančiu tikro, nekintamo ir patikimo žinojimo. Jis tegali būti vertinamas nekintamais principais, idėjomis, kurios ir yra mąstymo pagrindas. Nors racionalizmo bruožų turinčios filosofinės koncepcijos buvo plėtojamos įvairiais laikais, racionalizmo terminas filosofijos istorijoje paprastai siejamas su naujųjų amžių mąstytojų R. Descartes’o, B. Spinozos ir G. W. Leibnizo filosofija. Naujųjų amžių racionalizmas perėmė nemažai sąvokų ir metodų iš vidurinių amžių scholastikos, bet atsirado kaip savarankiška kryptis, daugiausia dėl nepasitenkinimo nevaisingais ir beprasmiais scholastinės filosofijos debatais, ir iš to kylančiu skepticizmu. Racionalistai siekė metodiško ir argumentuoto žinojimo, atsisakančio pažinimo, kylančio iš autoritetų interpretavimo. Jie stengėsi sukurti visuotinę metafizinę sistemą, kurioje sistemiškai išsprendžiami Dievo, žmogaus ir pasaulio klausimai ir kurios kontekste įmanomas mokslų pertvarkymas pagal matematikos metodą. Racionalizmas buvo dominuojanti kryptis 18 amžiaus Vakarų Europos universitetuose.