scholãstika (lot. scholastica < gr. scholastikos – mokyklinis, mokytas), vidurinių amžių mokslo, teologijos, filosofijos kryptis ir metodas, įsigalėjęs Vakarų ir Vidurio Europoje, Bizantijoje.
Svarbiausi bruožai
Analogiškų filosofijos krypčių būta ir Kinijos, Indijos, islamo filosofijoje. Scholastinė filosofija rėmėsi krikščionybės dogmomis, kurias buvo siekta racionaliai pagrįsti, susieti su antikos filosofija. Jų teisingumas įrodinėtas formaliosios logikos priemonėmis. Mąstymo pagrindinis metodas – dedukcija, forma – silogizmas. Platono, Aristotelio, Naujojo Testamento, Bažnyčios tėvų tekstai buvo pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi scholastai. Pradžią davė vėlyvosios antikos filosofija (Proklas), patristika, kuri Aristotelio, Platono, ir kitų antikos filosofų idėjų veikiama sistemino svarbiausias krikščioniškas tiesas, formulavo metodo principus. Vienas scholastikos pradininkų Eriugena išvertė iš graikų į lotynų kalbą daug patristikos veikalų, atvėrė Vakarų Europai graikų teologinę tradiciją. Buvo daugybė krypčių ir mokyklų – J. Dunso Škoto, W. Ockhamo sekėjai, tomizmas, averoizmas. Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvoji, vidurinė ir vėlyvoji scholastika.