solipsizmas (lot. solus ipse – pats vienas), filosofinis požiūris, teigiantis, kad visas pasaulis yra tik suvokiančio subjekto sąmonės padarinys, todėl iš tikrųjų egzistuoja tik subjektas ir jo patirtis. Būdinga kraštutiniam subjektyviajam idealizmui, pavyzdžiui, G. Berkeley teigė, kad egzistuoja tik tai, ką galime patirti, todėl nieko anapus sąmonės nėra, viskas yra subjekto potyrių būviai. Laikantis solipsizmo kyla sunkumų paaiškinti kitų individų patirtį. Tam, kad išvengtų solipsizmo, idealizmas dažniausiai pripažįsta absoliutaus Aš ar visuotinės sąmonės, kuri sutampa su individualia, egzistavimą (J. G. Fichte ir kiti). R. Descartes’ui, H. Drieschui būdinga metodologinis solipsizmas. Pasak R. Descartes’o, pažinime kaip atskaitos tašku reikia remtis principu, kad vienintelis patikimas žinojimas kyla iš pačios sąmonės. Etinis solipsizmas (M. Stirneris) teigia, kad vertinga tik tai, kas individui duoda naudą (sutampa su egoizmu).