stoicizmas (gr. stoa – dengta kolonada, portikas), stoikų filosofija, antikinės filosofijos kryptis. Viena svarbiausių helenistinės filosofijos krypčių. Susiformavo apie 300 metus prieš Kristų. Skiriami trys raidos laikotarpiai: ankstyvasis (Zenonas Kitijietis, Kleantas ir Chrisipas), vidurinis (Panaitijas, apie 185–apie 110 pr. Kr., ir Poseidonijas) ir vėlyvasis (romėnų stoikai Seneka, Epiktetas ir Aurelijus). Antikinės ir pasaulio filosofijos raidai reikšmingiausias ankstyvasis stoicizmas, plėtotas originaliausio ir produktyviausio filosofo Chrisipo. Šiuo laikotarpiu susiformavo stoicizmo pamatinės filosofinės nuostatos, autentiškas argumentavimo stilius, filosofinių klausimų kėlimo ir sprendimo būdai, filosofijos skirstymas į fiziką, etiką ir logiką. Daugiausia nagrinėtos teorinės filosofijos problemos, keltos naujos idėjos, ginčytasi su Naujosios akademijos (Platono akademija) skeptikais ir epikūrininkais. Apie ankstyvųjų stoikų veikalus, išskyrus išlikusį neilgą Kleanto Himną Dzeusui, žinoma tik iš fragmentų, citatų kitų autorių veikaluose ir liudijimų doksografų šaltiniuose. Vidurinis stoicizmas nebuvo toks novatoriškas ir radikalus, daugiau nagrinėjo praktinės filosofijos klausimus, ieškojo bendrumų su Platono ir Aristotelio šalininkų nuostatomis. Panaitijo ir Poseidonijo idėjos turėjo daug įtakos Ciceronui. Vėlyvojo stoicizmo išliko daug filosofinių tekstų. Romėnų stoikai nebuvo originalūs, kėlė ir sprendė daugiausia asmeninio pobūdžio praktinius etikos klausimus. Stoicizmas stiprino pilietinę ir moralinę romėnų tapatybę, veikė senovės Romos oficialiąją ideologiją.
Stoicizmo filosofijai būdinga nuoseklus materializmas, holistinis požiūris į tikrovę, panteistinis pasaulio suvokimas. Anot stoikų, visą pasaulį persmelkia ugninis logas; jį tapatino su Dzeusu ir gamtine tikrove, laikė materialiu, gebančiu daryti tiesioginį priežastinį poveikį gamtos kūnams. Racionalų dvasinį pradą įsivaizdavo kaip ugnį ar ugnimi alsuojantį karšto oro dvelksmą (pneuma), logiškųjų sėklų pavidalu įsiskverbusį į visus kūnus. Stoikai neigė atomistinį tikrovės aiškinimą, pasaulį įsivaizdavo kaip vienalytę terpę, be galo dalią ir neturinčią tuštumos. Pasaulį laikė iš prigimties geru, bet kokią įvykių eigą suvokė kaip apvaizdos nulemtą ir kreipiamą geriausia kryptimi. Visą tikrovę stoicizmas aiškino kaip dviejų materialių pradų – aktyvaus dieviško ir pasyvaus, materialaus siaurąja prasme – sąveiką. Iš keturių gamtos stichijų ugnį ir orą laikė aktyviomis, sudarančiomis pneumą, o vandenį ir žemę – pasyviomis; manė, kad pneuma lemia substancinę kiekvieno esinio tapatybę ir vienovę, formuoja negyvų esinių būseną (hexis), augalų prigimtį (physis) ir gyvūnų sielą (psychē). Pasaulio raidą nusako pastovūs kosmoso ciklai – kiekvieno jų pabaigoje pasaulis panyra į pirmapradę dievišką ugninio logo stichiją. Anot stoikų, ontologiniu požiūriu tikri yra tik materialūs kūnai, tik jie sukelia priežastinį poveikį, nors tam tikra prasme egzistuoja vieta, laikas, pasaulį gaubianti tuštuma ir tai, kas sakoma (lekta) – įvairaus pobūdžio mąstomos ir sakomos reikšmės.