tiesà, filosofinė sąvoka, reiškianti sprendimo ir to, apie ką sprendžiama, atitikimą. Aristotelis veikale Metafizika teigė, jog sakyti apie esantį, kad jo nėra, arba apie nesantį, kad jis yra, reiškia teigti klaidingai; sakyti, kad esantis yra, bet nesančio nėra, reiškia kalbėti tiesą. Panašiai aiškino ir Platonas veikale Kratilas, teigdamas, kad tas, kas kalba apie daiktus tai, kokie jie yra, sako tiesą, kalbantis kitaip – netiesą. Nelygu koks filosofinis požiūris į būtį ir pažinimą, susiformavo kelios tiesos sampratos. Aristotelio požiūrį plėtojo klasikinė tiesos teorija, dar vadinama atitikimo teorija. Jos laikėsi nuosaikiojo realizmo atstovai. Žymiausias jų, Tomas Akvinietis, aiškino, kad pažinimas mūsų sąmonei tiesiogiai pateikia tikrovės objektus, bet ne idėjas ar vaizdinius, kuriais objektus suvokiame. Taip išvengiama reliatyvizmo, požiūrio, kad tiesa yra tai, kas kiekvienam atrodo. Intelektas pasiekia tiesą ne suvokimu, kai sukuria daikto sąvoką, išreiškiančią jo esmę, bet sprendimu, parodančiu, ar daiktas yra, ar jo nėra. Esmę esą išreiškia abstrahuojantysis intelektas, esatį – sprendžiantysis, todėl tiesa labiau remiasi esatimi negu esme ir daikto esatis yra tiesos, kurią pažįsta intelektas, priežastis. Kai protas teisingai atpažįsta tam tikrą daiktą, kaip priklausantį tam tikrą esmę turinčiai bendrybei, sakoma, kad sprendimas atitinka tiesą. Nuosaikiojo realizmo tradicijoje tai apibūdinama fraze veritas est adaequatio rei et intellectus – tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas. Šioje frazėje nėra lyginamas daiktas ir sąvoka, bet dvi sąvokos (apibūdinanti tiriamą daiktą sąvoka ir anksčiau intelekte buvusi tokios rūšies daiktų esmę išreiškianti sąvoka) bei sprendžiama, kad daiktas yra būtent toks.
Idealistai (Platonas ir kiti) manė, kad protas pažįsta atskirą pasaulį sudarančias amžinąsias idėjas, pažinimas yra teisingas, kai idėjos tampa protui akivaizdžios. Akivaizdumą, kaip jokios abejonės nebuvimą ir visišką aiškumą, tiesos kriterijumi laikė ir racionalistas R. Descartes’as, teigdamas, kad mes pažįstame proto idėjas. G. W. Leibnizas pasiūlė tiesos kaip loginės darnos teoriją (koherencinę tiesos teoriją). Anot G. W. Leibnizo, pasaulis yra protingos Dievo kūrybos padarinys, protinga pasaulio tvarka būtinai turi būti loginė tvarka, todėl turi egzistuoti ir logiškai susijusių proto tiesų loginė tvarka. Svarbiausias logikos dėsnis yra tapatybės dėsnis, iš jo turėtų būti galima išvesti visas logines tiesas. Sukurtasis pasaulis yra geriausias iš galimų pasaulių, todėl jo loginė tvarka yra būtina. Žinių teisingumas būtų įrodytas, jei jas pavyktų išvesti iš tapatybės dėsnio, bet nežinoma, kaip tai padaryti. Pasauliui yra būdinga loginė darna ir mūsų žinios turi būti logiškai darnios, todėl tie teiginiai, kurie logiškai dera su kitais teiginiais, turėtų būti teisingi, t. y. G. W. Leibnizui loginė darna yra tiesos kriterijus.