vókiečių klasikinė filosòfija, vokiškasis idealizmas, klasikinė vókiečių filosòfija, 18 amžiaus pabaigos–19 amžiaus pradžios idealistinė vokiečių filosofija.
Samprata ir atstovai
Būdinga visuotinės raidos ir istorinės pažangos idėja, siekis steigti ir įtvirtinti proto ir juo besiremiančio asmens moralinę autonomiją, dialektikos priemonėmis įveikti metafiziką ir metafiziniam mąstymui būdingą dualizmą, tapatinti būtį ir mąstymą, pabrėžti mąstymo istorinį sąlygotumą, asmens valios ir praktinio proto vaidmenį keičiant visuomenę. Pagrindiniai atstovai: I. Kantas, J. G. Fichte, F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis, kiti – K. L. Reinholdas (1758–1823), S. Maimonas (1753–1800), F. H. Jacobi, J. S. Beckas (1761–1840), J. F. Friesas, F. D. E. Schleiermacheris. Su vokiškuoju idealizmu buvo susiję J. G. Herderis, J. W. Goethe, F. Schilleris, F. Schlegelis, Novalis ir kiti. Marksistinė filosofija tradiciškai prie vokiečių klasikinės filosofijos atstovų priskiria ir L. Feuerbachą, bet jis, atmetęs G. W. F. Hegelio dialektiką ir grįžęs prie metafizinio mąstymo (antropologinio materializmo), atsisakė vokiečių klasikinės filosofijos pagrindinių principų.